Gerb. Manto Adomėno įspūdžiai „Prieš porą valandų grįžau iš Pakruojo, kur „Civitas“ klubo kvietimu kalbėjau „Apie laisvą žodį, laisvą visuomenę ir jos priešus“. Tema komplikuota, ne ta, kur galima kalti į kaktą tiesas, paprastas kaip trys kapeikos (dabar turbūt reikėtų sakyti – „paprastas, kaip du eurocentai“).

Mano pagrindinė tezė sukosi apie laisvės sampratą – skirtumą tarp negatyvios ir pozityvios laisvės, – ir skirtį tarp teisės ir moralės. Žodžio laisvė, mano teisė kalbėti bet ką (taip pat ir – tyčiotis ir užgaulioti, kaip „Charlie Hebdo“ atveju) turi būti valstybės ginama kaip teisė. Tačiau moralės požiūriu anaiptol nereiškia, kad aš turiu tai daryti, ar kad taip daryti yra gerai. Amoralus naudojimasis žodžio laisve neturi būti šlovinamas kaip kažkokia „drąsa“ ar „pilietiškumas“, netgi atvirkščiai – pilietinė pareiga būtų tokio piktnaudžiavimo teisėmis nepalaikyti ir (privačiai) smerkti, nepritarti, nevartoti. Valstybė gina žodžio laisvę kaip negatyvią laisvę. Bet tik tuomet, kai žodžio laisve naudojamasi kaip pozityvia laisve, kai ja siekiama kurti bendrąjį gėrį, siekiama tiesos ir išlaikoma derama pagarba – tik tuomet visuomenėje formuojasi autentiškos laisvės ir laisvo žodžio kultūra. Tačiau – pabrėžiau – tai reguliuoti turi ne įstatymai, o bendruomenės etosas, bendrapiliečių moralinis pritarimas arba pasmerkimas.

Taip pat žodžio laisvės kontekste aptarėme ir rusiškos propagandos klausimą.

O diskusijos pabaigoje pralinksmino p. Genovaitė, paprašiusi autografo ant išsispausdintos mano nuotraukėlės. Ji sakosi turinti jau 200 politikų ir visuomenės veikėjų autografus.“