Fovizmas, kubizmas, impresionizmas… Tai tik keli svarbių Europos meno istorijos tėkmėje susiformavusių srovių pavadinimai. Šios ir daugelis kitų modernaus meno srovių gavo pavadinimus tik vėliau, o ne tuomet, kai buvo kuriamos.  Iš pradžių tai buvo tik bendraminčių susitarimai dėl naujovių pasirinkimo ir atskleidimo savo darbais. Kodėl?  Menininkai turi būti ambicingi ir kurti taip, kad jų darbai laiko tėkmėje būtų skirtingi.

Panašų bendraminčių ratą įsivaizdavau ir aš, kai darganotą lapkričio 13 dienos rytą išsiruošiau į kelionę su Pakruojo rajono dailės mokytų metodiniu būreliu. Mano nuojauta, kad kolegės yra tos bendramintės, su kuriomis visada gera ką nors nuveikti, pasitvirtino su kaupu.

Šį kartą  edukacinę išvyką įgyvendinome Panevėžio mieste. Jau padėjus pirmuosius žingsnius „Glasremis“ kieme, mus pasitiko gan aukštai iškelta, ryškiai geltona metalizuoto stiklo skulptūra. Jos  aptarinėjimas ir grožėjimasis ja nepaliko vietos abejonėms, kad ši kompanija tikrai mėgsta ir gerbia meno apraiškas mūsų aplinkoje. Meninio stiklo dirbtuvėse „lydėmės“ kartu su tuo stiklu, kai jo apdirbimą ir meno kūrinių „augimo“ procesą stebėjome savo akimis. Vėliau apžiūrėjome dirbtuvių įkūrėjo Remigijaus Kriuko darbų ekspoziciją. Kiekvienai iš mūsų į akį krito skirtingi kūriniai.  Gera buvo įvardinti savo „favoritus“ ir pažinti kolegių estetinę pajautą šioje gan retoje meno srityje.

Antrasis sustojimas  –  Panevėžio miesto galerija, kuri mus pasitiko  optinio meno atstovo K.Varnelio eksponuojamais kūriniais. Pastarieji buvo gretinami su kraštotyros muziejuje saugomomis tradicinėmis austomis lovatiesėmis. Diskutavome, juokavome ir kiekviena individualiai stengėmės pajausti optinės iliuzijos kuriamą grožį.

Paskutinioji edukacinės programos dalis  – neseniai duris atvėrusiame muziejuje „Stasys“. Žingeidžiai išklausėme edukatorės pasakojimo apie menininką S. Eidrigevičių ir išsamiau susipažinome su jo kūryba.  Nesuklysiu sakydama, kad  iš labai gerai žinomos V. Žilinskaitės knygos ,,Robotas ir peteliškė“ iliustracijų daugelis iš mūsų yra matę išskirtinai originalų šio menininko kūrybos stilių.

Pasisėmusios įkvėpimo, dar labiau sustiprinusios mūsų bendrystę, palikome vakarėjantį Panevėžį ir vėl pasklidome atgal į savo kasdienę buitį ir darbus.  Įgytos žinios ir patirtis niekur nedings, o persiduos mokiniams,  dėl kurių kultūrinės ūgties mes stengiamės tobulėti. Ir dar  –  „neplaukiojantiems“ meno srovėse siūlau pasidomėti, kas tai yra, nes vaizduojamojo meno raidoje paslėpta daug išminties, kurios kartais taip trūksta mūsų visuomenėje.

Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos  dailės mokytoja Simona Čemoškaitė